Morihei Uešiba gimė 1883 m. gruodžio 14 d. Nishinotani kaime (dabar Tanabės
miesto dalis) pasiturinčio ūkininko ir vietinio politiko šeimoje, Vakajamos
prefektūroje, Japonijoje.
Uešiba augo privilegijuotoje aplinkoje. Jo tėvas Yoroku buvo turtingas ūkininkas,
vietinis politikas. Jo motina Yuki buvo kilusi iš Itokawa klano, iškilios vietinės
šeimos, kuri galėjo atsekti savo šeimos kilmę iki Heiano laikotarpio (794-1185 m.).
Vaikystėje Uešiba buvo fiziškai silpnas, liguistas vaikas. Dėl šios priežasties jo tėvas
skatino ji užsiimti sumo imtynėmis ir plaukimu, pasakodamas linksmas istorijas
apie jo prosenelį Kichiemoną, kuris savo laikotarpiu buvo žinomas kaip labai stiprus
samurajus.
Didelę įtaką Uešibos išsilavinimui turėjo jo pradinių klasių mokytojas Tasaburo
Nasu, šintoistų šventikas, kuris supažindino Uešibą su religija.
Būdamas šešerių metų Uešiba buvo išsiųstas mokytis į Jizōderu šventyklą, bet
neparodęs tinkamo susidomėjimo konfucianistinio ugdymo mokymusi jis grįžo
namo. Jo pagrindinės mokyklos vadovas Mitsujo Fujimoto buvo Šingon budizmo
šventikas, kuris išmokė jaunąjį Ueshibą kai kurių ezoterinių giesmių ir budistinių
ritualų praktikos. Jo susidomėjimas budizmu buvo didelis, todėl jo motina svarstė
galimybę jį leisti į budistinių šventikų mokymus, tačiau jo tėvas prieštaravo tam.
Uešiba įstojo į Tanabės aukštesniąją pradinę mokyklą, vėliau į Tanabės prefektūros
vidurinę mokyklą. Baigęs mokslus vidurinėje mokykloje būdamas dar paauglių jis
įstojo į privačią akademiją, Yoshida institute, studijuoti apskaitos. 
Baigęs akademiją, jis keletą mėnesių dirbo vietinėje mokesčių inspekcijoje.
1901 m. jis išvyksta į Tokiją, kur pradeda raštinės reikmenų verslą, kurio atidarymą
finansavo jo tėvas. Mažiau nei po metų, nepatenkintas gyvenimu sostinėje jis grįžtą
į Tanabę, kur netrukus vedė savo vaikystės drauge Hatsu Itokawa. 1903 metais
Uešiba buvo pašauktas į karinę tarnybą . 1907 m. baigęs tarnyba, jis grįžta į tėvo ūkį
Tanabėje. Šiuo gyvenimo periodu Uešiba studijavo keletą kovos menų.
Gyvendamas Tokijuje jis mokėsi Kitō-ryū džiudžiutsu pas Takisaburo Tobari. 1903 –
1908 m jis mokosi Gotō-ha Yagyū-ryu pas Masakatsu Nakai, bet dėl karinės
tarnybos jos nebuvo nuolatinės.
1901 m. jis gavo tam tikrų žinių iš Tozawa Tokusaburōin Tenjin Shin’yō-ryū
džiudžiutsu. 1911 m. Tanabėje jo tėvas pastato šeimos dodzio, kad paskatinti sūnaus
užsiėmimus kovos menais, kur Uešiba mokėsi dziudo pas Kiyoichi Takagi.
20-to amžiaus pradžioje Hokaido, šiauriausioji Japonijos sala, prefektūros
vyriausybė siūlė įvairias dotacijas ir paskatas žemyninės Japonijos žmonių
grupėms, norinčioms ten persikelti gyventi. 1910 metais Uešiba išvyko į Hokaidą
kartu su savo pažįstamu Denzaburo Kurahaši, kuris anksčiau gyveno šiaurinėje
saloje. Jo ketinimas buvo parinkti palankią vietą naujai gyvenvietei ir jis nusprendė
kad Širataki apylinkės bus tam tinkamos. Grįžęs į Tanabę kupinas entuziazmo dėl
šio projekto Uešiba pradėjo agituoti šeimas, kurios norėtu prisijungti prie jo.
Jis tapo Kišū gyvenviečių grupės vadovu – aštuoniasdešimt penkių asmenų grupės
kolektyvo, ketinusiems įsikurti Širatakio rajone ir ūkininkauti. 1912 m. rugpjūčio
mėn. šį grupė įkūrė Yubetsu kaimą (vėliau Shirataki kaimą). Didžiąją dalį šio
projekto finansavimo skyrė Uešibos tėvas.
1915 metais Uešiba susitiko su Takeda Sōkaku, Daitō riu džiudžiutsu įkūrėju, Hisada
užeigoje Engaru mieste, Hokaido saloje.

Uešiba buvo taip sužavėtas Takedos kovos menu ir nepaisant to, kad tuo metu
vykdė svarbią misiją savo kaime, jis atsisakė savo kelionės, tam kad galėtu mokytis
pas Takedą. 
Uešiba taip įsitraukė į Takedos džiudžiutsu mokymasi, kad savo namuose pastatė
dodzio ir pakvietė savo mokytoją apsigyventi pas ji. 1922 m. jis gavo Kyōju dairi
sertifikatą, instruktoriaus licenzija iš Takedos. Ueshiba tapo Daitō riu džiudžiutsu
atstovu, keliaudavo kartu su Takeda kaip mokytojo asistentas ir užsiėmė Daito riu
džiudžiutsu mokymu.Daito riu džiudžiutsu turejo didžiausia techninę įtaką aikido
vystymuisi.
1919 m. lapkritį Uešiba sužino, kad jo tėvas sunkiai serga ir yra prie mirties slenksčio.
Palikęs didžiąją dalį savo turto Takedai, Uešiba paliko Širatakį, tam kad grįžti į
Tanabę aplankyti savo sergančio tėvo. Pakeliui jis užsuka į Ajabę, ketindamas
aplankyti Onisaburo Deguči, dvasinį Ōmoto-kyō religijos lyderį.
Uešiba keletą dienų užsilaikė Ōmoto-kyō būstinėje kad susitikti su Deguči. Grįžęs į
Tanabę Uešiba sužino, kad jo tėvas Joroku mirė.
Po kelių mėnesių Uešiba grįžo į Ayabe, nusprendęs tapti Ōmoto-kyō pasekėjų,
kartu su juo atvyksta ir jo šeima.
1927 m. Uešiba kartu su savo šeima persikėlė į Tokiją. Šis žingsnis leido Uešibai
mokyti politikus, aukšto rango kariškius ir imperatoriškosios šeimos narius.
Iš neaiškaus provincijos kovos menų eksperto, jis tapo svarbiausių Japonijos
piliečių kovos menų mokytoju. 
Uešibos šeima įsikūrė Širokanės rajone. Po kurio laiko patalpos pasirodė per mažos,
kad tilptų augantis studentų skaičius, todėl Uešiba persikėlė į didesnes patalpas –
iš pradžių Mitos rajone, paskui Takanavoje, o galiausiai – į specialiai pastatytą
pastatą Šindžiuku rajone. Šį paskutinė vieta, iš pradžių pavadinta Kobukan dodzio,
ilgainiui taps Aikikai Hombu Dodzio.
1942 m. jis palieka Tokiją ir visam laikui persikėlė į Ivamą, Ibaraki prefektūroje,
apsigyvendamas smulkaus ūkininko namelyje. 
Čia jis atidaro Aiki Shuren Dodzio, dar žinomą kaip Ivama dodzio ir Aiki šventykla
(Aiki Jinja), šventovė „Didžiajai Aiki Dvasiai“. Gyvendamas čia jis vėl pradeda
ūkininkauti ir toliau tobulina savo kovos meną.
Tais pačiais metais jo kovos menas pavadinamas Aikido.
Gyvendamas Ivamoje jis galutinai suformuoja Aikido kovos meną, kuris apima trys
disciplinas: beginkles (taijutsu) , kardo (Ken), lazdos (Dzio) technikas.
Galiausiai jis pavadina savo aikido – Takemusu Aiki, dar kitaip žinomą kaip Ivama
Takemusu Aikido.
O’Sensei Morihei Uešiba paliko šį pasaulį 1969 m. balandžio 26 d.
Po mirties jam buvo suteiktas budistinis Aiki-in Seibu Enju Daidoši vardas.